Pura Vida | Costa Rica

03.27

Skrydis iš Puerto Riko į Kosta Rika su persėdimu Floridoje (JAV). 6 val. tarp skrydžių, bet oro uostas toli nuo kažko įdomaus, tai gi nieko labai įdomaus nepamačiau…

Atskridau į Costa Rica sostinę San Jose 1 val. nakties. Paso štampavimo reikalai praėjo sklandžiai ir užtrukau nepalyginamai trumpiau nei Puerto Riko muitinėje. Jokių akies rainelės skanavimų ar nesusijusių su kelione klausimų.

Tik įžengus į oro uosto laukiamąjį užpuolė visiškai bet ką galintys pasiūlyti asmenys. Pirmi išgirsti žodžiai Kosta Rikoje “Taksi? Marichuana?”. Ir abu dalykus pasiūlė tas pats asmuo. Kadangi yra labai anksti/vėlu (?) lieku nakvoti oro uoste. Susiradau nuošalų kampelį, “pasiklojau lovą” už vienos iš aviakompanijų kioskų ir labai puikiai išsimiegojau.

Kuprinė sunkoka, pečiai skundžiasi. Atsikėlęs padariau savo kilnojamo turto pertvarkymą ir išmečiau kelis ne(be)reikalingus daiktus (mat jau spėjau prikaupti ir naujų). Išsiaiškinęs kaip nusigauti į San Jose centrą nuėjau į autobusų stotelę. Ir nuo čia prasidėjo smagumai, kad nemoku ispaniškai. Ant visų autobusų užrašyta “San Jose”, kuris tas tikrasis? Vairuotojams pasakius “San Jose?” purto galvą ir kažką gausiai gestikuliuodami šneka. Nekomprende. Po pusvalandžio blaškymosi privažiavo niekuo iš kitų neišsiskiriantis “San Jose” autobusas ir visi pradejo rėkti “San Jose San Jose San Joseeeeee”. Taip ir likau neįkirtęs sistemos.

Apie San Jose miestą buvau girdėjęs tik blogus atsiliepimus. Kaip nėra ką veikti, kaip negražu, kaip nesaugu, kaip dažnai užpuola, apvogia ir apgauna. Net ir taip iš anksto nuteiktas buvau nustebintas koks tragiškas miestas… Šiukšlynas ir balaganas, bet blogiausia pusė yra žmonės. Ir jų žvilgsniai, sukeliantys jausmą jog tikrai nelinki tau gero. Ne iš itin puikaus gyvenimo aišku.

Praleidau tik vieną dieną San Jose mieste, ir per tą laiką apvogė hostelio kambarioką. Neitin sekas šiuo atžvilgiu jam, mat prieš savaitę išdaužė išsinuomotos mašinos langą ir pavogė kuprinę…

Neabejoju, jog ilgiau pabuvus atrasčiau ir gerąją San Jose pusę, bet Kosta Rika garsi savo gamta, o ne miestais. Tai gi nėra prasmės čia švaistyti laiką, trauksiu į Kosta Rikos šiaurę.

 

03.28

Atsikėliau ~5 AM, nuėjau į vakar šiaip ne taip surastą autobusų stotį (jų gal šimtas, tinkama tik viena), per stebuklą tilpau i autobusą (parduoda bilietų tiek, kiek yra perkančių, neatsižvelgiant į autobuso tūrį), ir pajudėjau link La Fortuna miestelio, kuris yra Arenal vulkano kaiminystėje.

Tolstant nuo San Jose su kiekvienu kilometru darosi vis gražiau. Jaukūs kalnų miesteliai, įspūdingas kraštovaizdis, besišypsantys žmonės. Po 4 val. trukusios kelionės nuomonė apie Kosta Rika pasikeitė kardinaliai.

Nepraėjus nei pusvalandžiui nuo tada kai atvykau į La Fortuna mieste esantį hostelį jau sėdėjau kitame autobuse, kuris veža į Arenal vulkano papėdę.

Dar niekada nebuvau šalia veikiančio vulkano. Gražu ir didinga. Ilgai vaikščiojau po papėdėje esantį rain forest, palindau po kriokliu ir kiek galima pakopinėjau po ugnikalnį. Istorija rodo, jog daugelis bandančių kopti į šį ugnikalnį būna paspirginti arba suvartoti gyvačių, mat jos itin mėgsta tūnoti po šiltais akmenimis. Arenal ugnikalnis per metus paauga 10 – 15 m, dieną matosi besiveržiantys dūmai, o sutemus – liepsnos/lava.

Po nuostabaus saulėlydžio, kalnų, ugnikalnių ir ežerų fone, patraukiau link hostelio. Pakeliui užsukau pačilinti į karštas versmes.Mirkau gerą valandą sraunioje ir šiltoje upėje stebėdamas žvaigždes (vienas geriausių taškų žemėje stargeizinti), paragavau vietinio sidro (ar kas ten bebuvo) ir melancholiškos nuotaikos parsiradau į hostelį.

 

03.29

Eilinį kartą kėliausi su aušra, susipakavau ir išjudėjau į Santa Elena miesteliūkštį, kuris yra netoli Monteverde nacionalinio parko. Kad ten nusigauti, teko pasinaudoti  mikriuko paslaugomis, plaukti kateriu ir važiuoti visureigiu per kalnus. Kelionė užtruko ~6 val. Išleidau keliais doleriais daugiau, nei tuo atveju jei būčiau važiavęs aplink ežerą ir kalnus, bet buvo verta. Sutaupiau 4 val. kratymosi autobuse važiuojančio bekelia ir, pagaliau, pabuvojau Alpėms nenusileidžiančiuose kalnuose (WooOooOww!). Vairuotojo vietoje važiuočiau dvigubai lėčiau tais serpantinais, bet dėl to tik įdomiau.

Santa Elena miestelio hostelyje neužtrukau nei 15 min ir, prisipirkęs vaisių, patraukiau į Monteverde cloud forest. Džiunglės debesyse. Tiesiogine prasme. Nėra prasmės aprašinėti šio miško, tai reik patirti… Po pirmo voriuko (delno dydžio) pasidarė šilčiau ir nusiėmiau pirmą kartą šioje kelionėje panaudotą džemperį. Ilgai ten klaidžiojau ir stebėjau vietinę fauną. Gražu ir tyra.

 

03.30

Žmonės Lotynų Amerikoje yra labai religingi. Velykos jiems itin svarbi šventė. Visa savaitė iki jų – nedarbo. Dėl šios priežasties autobusai sausakimši, bilietai išpirkti, hosteliai pilni. Ir taip daug turistaujančių Kosta Rikoje, bet kai prisideda ir vietiniai – prasideda mišrainė. Iš Santa Elena išjudėjau 4 AM autobusu, greičiausiai vienintelis šansas iš čia ištrūkti per ateinančią savaitę.

Visą dieną važiavau autobusais ar panašiomis į juos transporto priemonėmis (rebuild in Costa Rica) iš miestelio į miestelį. Pasiekiau Ramiojo vandenyno pakrantę ir, palei ją, patraukiau į pietus. Gana vargina tai, kad važiuojant kas sekundę pajunti nesvarumo būseną (kas ten sakė jog keliai Lietuvoje blogi?). Bet vaizdai pro langą viską atperka. Sutemo, o aš dar tik pusiaukelėje iki šios dienos tikslo. Tai gi random kalnų miestelyje (google sako jog tai Sila de La Grande, nors visi vadina Perez de Leon, dėl ko teko pasiklysti pakeliui) nusprendžiau jog šiandien užteks sedėjimo užsikėlus kojas už galvos (dažniausiai autobusuose vietos kojoms mažiau nei Ryanair lėktuvuose) ir pradėjau hostelio paieškas. Radau kambarį bendrabutyje už 7 $.Yra lova ir 1 kvadratinis metras grindų. Viskas. Bet daugiau nieko ir nereikia. Razetės taip pat. Sienos iš kartono (iš tikro), palei lubas visu perimetru ~ 30 cm tarpas, tai gi viskas itin puikiai girdisi iš visų dvidešimt tokių pačių kambarių.

Kosta Rika nėra pigi šalis lyginant su didžiąja dalimi Pietų Amerikos. Brangu daugmaš viskas, išskyrus transporto bilietus ir vaisius, kurie itin skanūs! Sunku suvokti kaip jie išgyvena su tokiom menkom pajamom. Gal dėl to tokie maži žmonės? Taip?

 

03.31

Dar viena diena autobusuose ir “autobusuose“. Teko pabėgioti, pasiklysti ir pan. Tarp persėdimų įdomu pasivaikščioti po neturistinius miestelius. Tik reik įprast jog visi nužiūrinėja.

Temstant pasiekiau Puerto Jimenez. Čia mane pasitiko fermos kurioje savanoriausiu šeiminikai, Gallahan ir Andrei. Jų, geltonu Land Cruiser Series III 1973 m., palikau civilizaciją ateinančiom dviem savaitėm.

Ačiū Ievai Ripinskytei, kad supažindino su savo draugu kostarikiečiu, kuris daug padėjo bandant orientuotis Kosta Rikoje. Turiu tavo užsisakytą lauktuvę!

 

04.01 – 04 14

Kaimelis, kurio pašonėje praleidau dvi savaites, vadinasi Dos Brazos de Rio Tigre. Kosta Rikos aukso karštines metu klestėjęs kaimas, panašu, jog neužilgo sulauks antro kvėpavimo, mat būtent čia, visai neseniai, įrengtas dar vienas įėjimas į Korkovado nacionalinį parką (Kosta Rika gamtos perlas). Yra viena ale parduotuvė, kurioje dar ir dabar galima atsiskaityti auksu ir dvi bažnycios (laaabai religingi vietiniai). Gyvena gal 100 žmonių. Didelis procentas jų vis dar užsiiminėja aukso paieškomis. Nebe tiek daug randa kaip anksčiau, bet išgyvena, o jei pasiseka ir praturtėja. Deja, dažniausiai, labai trumpam, nes prisiperka išmaniųjų TV ir per porą mėnesių ištaškę visus pinigus brenda su savo sietu atgal į upę.

Gallahan (JAV) ir Andrei (Islandija) prieš pusę metų nusipirko 60 ha žemės sklypą viduryje džiunglių. Teritorija vienoje pusėje ribojasi su Korkovado nacionaliniu parku. Jų tikslas labai paprastas – saulės, vandens ir pan. pagalba gamintis elektrą bei užsiauginti maistą. Šiuo metu statosi apvalų namą ant kalvos iš čia pat augančių medžių, bei žemės ir kokoso pluošto mišinio. Ant stogo įrengė terasą, nuo kurios matosi Ramusis vandenynas. Abu užkietėję veganai, perskaitę šimtus knygų apie maistą, dietas ir labai mėgstantys gaminti. Maitino nenormaliai gerai, skaniai ir įdomiai! Lengva, kai visokie superfood’ai auga čia pat.

Turi 10 vištų, 2 kiaules ir 6 šunis. Kiaušiniai šunims, kiaulės žemei trešti, šunys išgelbėti iš gatvės (jų skaičius vis kinta).

Pekant sklypą, kaip bonusą, gavo nedidelį plotelį su dviem pašiūrėm pačiame Dos Brazos de Rio Tigre kaimelyje. Iš tų namukų daro hostelį, kurį, kai jau pradės veikti, parduos. Pagrinde čia ir pagelbėjau jiems. Padariau laiptus iš akmens, sutvarkiau stogą, perdažiau virtuvę ir įvairiausių kitokių smulkmenų pridariau. Taip pat nubraižiau kelis konstrukcinius brėžinius ir daviau patarimų kaip tapti “off the grid” ferma. O džiunglių sklype sodinau įvairiausius augalus ir šiaip ūkininką žaidžiau.

Įdomi patirtis pagyventi atskirtam nuo viso pasaulio džiunglių siena, nei telefono ryšio, nei tuo labiau interneto. Įkandus gyvatei ar vorui jokių šansų pasiekti ligoninę laiku. Sutemus užgroja džiunglių orkestras ir užpuola moskitai. Tikras pura vida (tyras gyvenimas). Pura vida – dažniausiai naudojama frazė Kosta Rikoje. Kosta rikiečiai tai sako tiek pasisveikindami, tiek atsisveikindami, kas, mano nuomone, yra itin gražu.

Neskaitant to, kad praėjau džiunglių maršrutu “Bolita” (iš 5 val. kopinėjimo 2,5 val. ėjimo grynai upe), laisvu laiku nieko įspūdingo nenuveikiau. Basčiausi vakarais po džiungles, skaičiau knygą ir tarp visų veiklų tiesiog hamake gulėjau. Šis metas yra karščiausias metų laikas Kosta Rikoje. Žliaugi prakaitu vos pajudėjęs, o dažniausiai ir pajudėti nereikia.

Didžiausi nuotykiai tai višta žadintuvas (kažkaip sugebėjo naktį pralysti pro moskitų tinklą ir kapojo mano plaukus kol prabudau), gyvatė “ateik-čia-driežas” (stebėjau bėgantį driežiuką ir tik pyyst išlindo gyvatė iš už akmens ir prarijo jį!), bei išvariusios iš upės mėlynos besižnaibančios krevetės.

Čia sutikau Velykas. Taip šilta per jas dar niekada nebuvo. Susirinkom vietiniai turistai ir šeimyniškai pašventėm…

Paskutinėmis dienomis pradėjo nieštėti padai, atėjo laikas judėti toliau… Paskutinį vakarą Gallahan su Andrei pagamino nerealią atsisveikinimo vakarienę (visą puotą). Ačiū jiems, kad užkrėtė maisto gaminimu, išmokino įvairiausių receptų ir parodė tai iš man dar nepažintos pusės. Gal tik tai, kad pasidariau besotis negerai. Smagu kažką atrasti iš naujo, jau seniai taip mėgavausi maistu.

Labai naudinga buvo čia pasavanoriauti, ypač dėl to, kad apsipratau ir susipažinau su vietine fauna ir flora, kas yra būtina backpackinant po Pietų Ameriką!

Kad nereikėtų važiuoti aplinkui, kateriu palikau šį Ramiojo vandenyno pusiasalį ir, po 4 val ir kelių transporto priemonių pakeitimo, buvau Panamos pasienyje.

Pasiilgsiu Kosta Rikos ir tyro gyvenimo čia…

 

Pura Vida Costa Rica !!!